Prieš 165 metus, rugsėjo 30 dieną, Giršinų kaime, tuometiniame Mosėdžio valsčiuje gimė būsimasis dvasininkas, visuomenės veikėjas, marijonų vienuolis (nuo 1926 m.), paskutinis Žemaičių vyskupijos vyskupas Pranciškus Karevičius (slapyvardis Karys).

Jis gimė Pranciškaus Karevičiaus (1825-1907) ir Petronėlės (Pocevičaitės) Karevičienės (1829-1896) šeimoje. Tėvai užaugino tris dukteris ir vieną sūnų (dar vienas sūnus Antanukas mirė nesulaukęs ketverių metų). Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus tėvelis buvo labai religingas, mažai trūko, kad pats būtų tapęs kunigu, nes buvo įstojęs į seminariją Varniuose, ten prasimokė ketverius metus, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių grįžo į Giršinus ir perėmė iš savo sesers ir jos vyro valdyti prieš tai tėvams (Tadui ir Magdalenai Karevičiams) priklausiusį ūkį.

Mažąjį Pranciškų pats tėvelis mokino poterių ir katekizmo, lenkų kalbai mokytis samdydavo mokytoją. Dar būdamas vaikas Pranciškus pats skaitė daug knygų tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis (M. Valančiaus, T. Juzumavičiaus, S. Daukanto, L. Ivinskio pasaulietinius ir religinius leidinius). M. Valančiaus knygas lietuvių kalba, tuo metu draustais lotyniškais rašmenimis, gavo iš savo tėvo seminarijos laikų draugo Žvingių klebono, knygnešio Pranciškaus Butkevičiaus, kitas lietuviškas knygeles gaudavo iš vietinių knygnešių, nes P. Karevičiaus tėvelis jiems talkindavo.

Vyskupo P. Karevičiaus mama buvo pamaldi moteris, vaikams pasakodavo apie visų patogumų atsisakiusius kunigus, kurie keliauja į pagoniškus kraštus skelbti Kristaus mokymo, ten kenčia vargą, skurdą, neretai būna nukankinami pagonių. Taip Pranciškui nuo vaikystės suformuotas kunigo-vienuolio-misionieriaus idealas, kas irgi prisidėjo prie noro pasišvęsti tikėjimui.

Kadangi gyveno ūkyje, P. Karevičius nuo mažens turėjo prisidėti prie ūkio darbų. Vasaromis ganydavo gyvulius, droždavo grėbliadančius, pindavo krepšelius. 1870 m. tėvo buvo užrašytas į Mosėdžio liaudies mokyklą, kur pateko į vyriausiąjį skyrių, o 1871 m. jį baigė su pagyrimu. Vėliau du metus mokėsi Paurupės mokykloje (Latvijoje). Po to tėvo dėka mokinosi raštvedybos pas Mosėdžio valsčiaus raštvedį, kur išmoko pildyti įvairius dokumentus.

1875 m. pavasarį (būdamas trylikos metų), jau mokinosi rimtesnių ūkio darbų: arti, pjauti šieną, sėti, kartu su ūkyje tarnavusiu bernu eidavo į medžioklę, bet atrasdavo laiko ir skaitymui bei tikėjimui. Kaip prisiminimuose užrašė pats P. Karevičius, vieną vasarą užbaigus pjauti dobilus su vyresniuoju ūkio bernu iškeliavo nakčia, pėsčiomis į Žemaičių Kalvarijos didžiuosius atlaidus, tada „[...]galutinai pareiškiau tėveliams, kad jaučiuosi Dievo traukiamas į dvasišką luomą. Nurodinėjau, kad ūkį gali pavesti mano seseriai, kad pasirinkę gerą žentą tėveliai galės ramiai karšintis ir be manęs.“ Taip ir nutiko, seseriai Fortunatai ištekėjus už Felikso Galdiko, P. Karevičius metus pasimokęs Paurupėje, išlaikė egzaminus į šeštą Liepojos gimnazijos klasę ir ten prasimokęs kelis mėnesius, paragintas savo mamos netikro dėdės kunigo Jono Bortkevičiaus, 1881 m. įstojo į Peterburgo seminariją, po metų perėjo į akademiją, o po 4 metų (1886 m.) įgijo teologijos magistro laipsnį. Tais pačiai metais, gegužės 17 d. (būdamas 25 metų) įšventintas į kunigus. P. Karevičius 1886–1888 m. ir 1893–1910 m. buvo Peterburgo dvasinės katalikų akademijos profesorius, kur dėstė teologiją ir liturgiją.  1888–1892 m. buvo Samaros vokiečių katalikų parapijos klebonu ir tik per ketverius metus mieste pasirūpino keleto maldos namų pastatymu, o vokiečių katalikų kolonijose įsteigė kelias mokyklas vaikams. Nuo 1910 m. P. Karevičius buvo Mogiliovo kapitulos kanauninkas ir konsistorijos asesorius. Buvo aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, o nuo 1911 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys.

Po žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto (1913 m. rugsėjo 4 d.) mirties, jo įpėdiniu popiežius Pijus X 1914 m. vasario 27 d. paskyrė Pranciškų Karevičių, o gegužės 17 d. Peterburge jis buvo įšventintas į vyskupus. Praėjus dviem savaitėms įvykusio ingreso (iškilmingo naujai paskirto vyskupo įžengimo) į Kauno katedrą proga P. Karevičius pamokslo metu susirinkusiems kalbėjo pirmiausia lietuvių kalba (arba kaip savo prisiminimuose rašė prel. prof. Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Šaulys – „žemaitiškai aukštaitiška kalba“), o tik po to kreipėsi lenkiškai ir dėl savo radikalios prolietuviškos laikysenos konfliktavo su lenkakalbe vyskupijos katalikų bendruomene. Dėl tokio poelgio net buvo iškviestas pasiaiškinti į Romą, bet popiežius Pijus X pripažino, kad pasielgta teisingai, nes didžioji dalis vyskupijos tikinčiųjų – lietuviai.  

Vyskupas P. Karevičius Žemaitijos vyskupystę valdė 1914–1926 m.
Jo vadovavimo vyskupijai metais Žemaičių bažnyčiose oficialiai buvo pradėta vartoti lietuvių kalba. Per 12 vyskupavimo metų P. Karevičius pašventino 39 naujas bažnyčias, rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, blaivybe, įvedė bendrą katekizmą, protestavo prieš vokiečių okupacinės valdžios vykdomą krašto plėšimą. 1918 m. dalyvavo derybose su Vokietijos karine ir civiline valdžia dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, šventino pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių pulkų vėliavas (1919 m.), dalyvavo Steigiamojo Seimo atidaryme (1920 m.). Antrojo pasaulinio karo metais priklausė Savitarpinės pagalbos organizacijos, kuri teikė paramą karo našlaičiams, vargšams bei nukentėjusiems, Vyriausiajam komitetui. Kaip ganytojas P. Karevičius aktyviai vizitavo parapijas, rūpinosi brolijų ir kitų katalikiškų organizacijų bei draugijų veikla, katalikiškos spaudos ir švietimo reikalais. Rašė straipsnius katalikiškuose žurnaluose „Draugija“, „Vadovas“, „Tiesos kelias“, „Sargyba“, „Šaltinis“, „Lietuva“.

Steigiant Lietuvos bažnytinę provinciją Lietuvos apaštališkojo Vizitatoriaus (Šventojo sosto specialaus pasiuntinio) Jurgio Matulaičio prašymu 1926 m. vasario 22 d. vyksupas P. Karevičius atsistatydino iš pareigų ir kovo 23 d. buvo pakeltas tituliniu Skitopolio arkivyskupu bei įstojo į marijonų vienuoliją, o visą likusį gyvenimą praleido marijonų namuose Marijampolėje.

1928 m. už nuopelnus atkuriant ir stiprinant Lietuvos valstybę arkivyskupas P. Karevičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo ir 2-ojo laipsnio ordinais.

1936 metais arkivyskupas P. Karevičius dalyvavo Mosėdžio pradžios mokyklos atidaryme, ją pašventino, o iki pat sovietinės okupacijos Mosėdžio pradžios mokykla vadinta Pranciškaus Karevičiaus vardo mokykla.

1945 m. gegužės 30 d. paskutinis, 39-asis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius iškeliavo į amžinybę, o jo palaikai atgulė šalia pirmtakų: M. Valančiaus, M. L. Paliulionio, G. Cirtauto, Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kriptoje.

Vyskupas Pranciškus Karevičius paskirtas vadovauti lietuviškai vyskupijai, nepaisydamas nieko, lietuvių kalbą pasirinko kaip pagrindinę vyskupijos kanceliarijos kalbą, o pats iki pat mirties išsaugojo savo gimtąją žemaičių tarmę, sakoma, kad žemaičiuodavo netgi skaitydamas lotyniškus tekstus.

2006 m. Lietuvių katalikų mokslo akademija, remdamasi dviem arkivyskupo P. Karevičiaus atsiminimų nuorašais (originalių atsiminimo tekstų likimas nežinomas) išleido knygą „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“, kurioje išsaugota nemažai P. Karevičiaus prisiminimų apie vaikystę ir paauglystę praleistą gimtosiose Mosėdžio apylinkėse, tai itin vertingas šaltinis, kuriame pasakojama apie XIX a. pabaigos Skuodo krašto gyventojų aktualijas.

Skuodo rajone arkivyskupo P. Karevičiaus atminimas įamžintas Mosėdžio šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Vienos iš kolonų nišoje pastatytas P. Karevičiaus biustas, o po juo memorialinė lentelė su svarbiausiais jo gyvenimo faktais: „ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS/ g. 1861 m. GIRŠINUOSE NETOLI MOSĖDŽIO, ĮŠVENTINTAS KUNIGU 1886 m./ KONSEKRUOTAS VYSKUPU 1914 m./ MIRĖ MARIJAMPOLĖJE 1945 m./ GARBINGAJAM SAVO ŽEMIEČIUI ATMINTI/ DĖKINGI MOSĖDIŠKIAI“.

*„Kietas kaip titnagas žemaitis“, taip vyskupą P. Karevičių straipsnyje apie jo gyvenimą pavadino inžinierius, publicistas, visuomenės veikėjas dr. Zenonas Vytautas Rekašius.

 

Parengta pagal:

Eidintas A., Lopata R. Valstybės atkūrimo istorijos. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vilnius, 2020, p. 487

Karevičius P. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai. Katalikų akademija. Vilnius, 2006, p. 17-36.

Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios statinių komplekso Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kultūros vertybių registras. Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/94840C2A-AD16-4047-BDE5-68AE722872E1

Petraitienė I., Pranciškus Karevičius-Karys – paskutinis Žemaičių vyskupas. Bernardinai.lt, 2021-10-28, prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/pranciskus-karevicius-karys-paskutinis-zemaiciu-vyskupas/

Pranciškus Karevičius. Personalijos. Žemaičių žemė. Prieiga per internetą: https://zemaitiuzeme.lt/personalijos/karevicius-pranciskus/

Prušinskas K. Lietuviškos spaudos draudimo metais. Mosėdžio knygnešiai ir daraktoriai. Žemaičių žemė, 2005, Nr. 2, p. 60

Rekašius Z. V. Kietas kaip titnagas žemaitis. Akiračiai, 2004, Nr. 2, p. 8, 9. Prieiga per internetą: https://www.spauda2.org/akiraciai/archive/2004/2004-nr02-AKIRACIAI.pdf

Sendrauskienė L., Tautos švietėjas iš Mosėdžio. Mūsų žodis, 2003 m. spalio 28 d., Nr. 82 (7191), p. 5.

Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas. Lietuvos nacionalinis muziejus. Vilnius, 2015, p. 100.

 

Parengė Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė kraštotyrai Monika Untulytė-Padolskienė