2024 m. vasario 23 d. atidaryta tapytojo Antano Virginijaus Krištopaičio darbų paroda bibliotekos Bendrystės erdvėje. Žiūrovams pateikti 23 darbai atskleidžia artimą klaipėdiečio menininko ryšį su gamta, žmonių apgyventomis sodybomis, pajūrio išskirtinumu.
Visa A. V. Krištopaičio tapyba – nesibaigiantis pleneras, nes menininkas jau 50 metų yra ištikimas tik tokiai tapymo manierai. Jo nuolatinis įkvėpimo šaltinis – gamta ir kelionės. Tačiau jam visai nebūtina nusibelsti į egzotišką pasaulio šalį ir ten ieškoti kūrybos impulsų. Lietuvoje ar kaimyninėje Latvijoje tapytojas užtinka sielai mielų kampelių, kurių grožis skatina imtis teptuko. „Mano kelionių maršrutas – nuo Uostadvario iki Liepojos“, – sakė Antanas. Nuostabių vietelių, su savitais kodais ir paslaptimis, kurias bando įminti tapydamas, jis randa čia pat, Žematijoje. Lauko rieduliai, ypač akmenų išvaržos, ir ramus akmenyno bei rudenėjančios gamtos koloritas audrino kūrėjo vaizduotę, ir ranka be atokvėpio tapė drobę po drobės.
Tapyti A. V. Krištopaitis pradėjo visai netikėtai, besimokydamas politechnikume. Jis iki šiol yra išsaugojęs savo pirmąjį darbą, kuriame pavaizdavo romantišką mėnesieną, sulaukdamas brolio ir dėdės kritikos. Giminaičiams keistoka atrodė abstrakti Antano tapyba. Arklys – ne kaip arklys ir mėnesiena – ne kaip mėnesiena. Bet jaunojo tapytojo pirmoji kritika neatbaidė. Nors pasirinko techninius mokslus ir įgijo labai praktišką specialybę, technika niekada jo netraukė. Tapybai, o ne technikai Antanas jautė begalinį alkį. Trauka buvo nenumaldoma, bet trūko elementarių žinių. Tad savo iniciatyva, aukodamas savaitgalius ir laisvadienius, Antanas pasiryžo savarankiškai studijuoti menus. Trejus metus jis važinėjo į piešimo, tapybos ir kompozicijos kursus prie Latvijos dailės akademijos Rygoje. Savo atkakliu triūsu yra nusipelnęs meno kūrėjo vardo. Surengė daugiau kaip 40 parodų, o tapybos troškulio iki šiol negali numalšinti. Ir net nemėgina. „Tapysiu tol, kol leis sveikata ir jėgos“, – tvirtino A. V. Krištopaitis.
Paroda veiks iki kovo 29 d.
