mobili versija | standartinė versija
main-image

Idėja – kaip žvejui meškerė

Rugpjūčio 17-ąją Skuodo literatų klubo „Nojus“ nario Napoleono Reimonto sodyboje Laumių kaime įvyko Žemaitijos metams skirta poezijos vakaronė. Renginys padėjo rastis idėjoms, galinčioms praturtinti rajono kultūrinį gyvenimą, padėti pelnyti daugiau turistų dėmesio.


Kasdienybė tapo pramoga
Visų pirma susirinkusieji Napoleono Reimonto sodyboje trumpam stabtelėjo netoliese esančiuose bei jo prižiūrimuose maro kapeliuose. Čia dunkso ne tik kryžius, bet ir paminklai šviesaus atminimo tėvams, kitiems artimiesiems... Tad, nors tikroji jų amžinojo poilsio vieta ir ne ten, o kapinėse, simboliškai uždegtos žvakutės, padėta gėlių, pasimelsta bei pagiedota. Tuo labiau, jog kaip tik sukako 10 metų nuo anūko Luko – Vokietijoje gyvenančios dukters Audronės sūnaus, kuri su vyru Volfgangu kaip tik lankėsi Lietuvoje, – tragiškos žūties. Ir tasai kapelių aplankymas tapo tarsi kokiu apeiginiu ritualu – sujungė praeitį su dabartimi, bylodamas amžinumo ir laikinumo vienį.
Na, o jau po to sodybos šeimininkas Napalys, kaip jį dauguma vadina, pareiškė, jog negalima linksmintis, kol nebaigti darbai. O kokie žemdirbiams šiuo laiku patys svarbiausi?.. Aišku, kad nuimti derlių – iškulti javus. Jei tiktai leidžia oro sąlygos. Tad, traktoriumi atvežus avižų, radosi proga išmėginti kuliamąją. Tiesa, savadarbę, bet ne itin besiskiriančią nuo tos, kurią pernai teko matyti kaimyninėje Latvijoje, Padurės dvare, kur kasmet vyksta Kūlės šventė, latviškai vadinama „Jautrā mašīntalka“. Šis tradiciškai rugsėjo pradžioje vykstantis renginys, kurio ašis, arba esmė, ir yra štai tokia kuliamoji, sutraukia šimtus įvairaus amžiaus smalsuolių. Vieni tik stebi, fotografuoja... Kiti ryžtasi prisiminti ar išbandyti dar niekada nedirbtus kūlės darbus. Na, o ta atrakcija išradingai įjungiama į savo veiklomis labai įvairiaspalvės šventės programą – su vaikų bei suaugusiųjų kolektyvų koncertais, edukacijomis, tautodailininkų, amatininkų gaminių muge... Ir ne šiaip, tik pristatant pasirodančius kolektyvus, kurių būna įvairiam skoniui, bet pasirodymus kūrybingai įpinant, pavyzdžiui, į spektaklį pagal legendą apie tai, kaip atsirado Edolės pilis. Bet, aišku, norint teatralizuoto renginio, jo sumanytojams tikrai yra ką veikti!.. O juk neretai tesiekiama viso labo tik pasidėti paukštelį, kad šventė įvyko, bet nepakrutinti nė piršto – kad viską padarytų kiti. Ypač šiais – Žemaitijos – metais, kai atrodo, kiekvienai įstaigai bei organizacijai tiesiog privalu į savo darbo planą įtraukti bent vieną tiems metams skirtą renginį.
Kaip bebūtų, Padurės dvaras – puikus pavyzdys, jog tai, kas seniau buvo įprasta kasdienybė, šiandien gali būti reginys, reiškinys, atrakcija, pramoga. Kaip parodė faktas, net ir paprasčiausi šiaudai... Kuriuos Padurėje vaikams buvo leista iškedenti, išpešioti, išnešioti po visą aikštę... Ir jie ten ėjo gaudynių, ristynių... Ar kitokių šiaudynių. Tad kodėl tokiu traukos centru vieną dieną per metus negalėtų tapti, pavyzdžiui, ir N. Reimonto sodyba... Kurion žmonės suvažiuotų į Kūlės šventę? Tokią idėją jam ir išsakė tądien susirinkę bičiuliai literatai. O kai kurie net ir noriai ėmėsi kūlės... Nė gėlėtos suknios netrukdė... (Nors būta ir prisiminusių jaunystę, kai prie tokios kuliamosios teko darbuotis ne dėl pramogos, bet iš būtinybės... Todėl šio darbo romantizuoti visai nelinkusių.) Tad paskui, savaime aišku, gaspadorius už nuoširdų darbą skolingas neliko – patalkis buvo ir su „pavečerka“, ir su „večere“.
Preteksto susirinkti nereikėjo
Skuodo literatų klube „Nojus“ – labai aktyvūs žmonės. Tad ši organizacija pati inicijuoja bei organizuoja įvairius renginius ne tik mūsų rajone, bet ir už jo ribų. O klubo narių susirinkimai, susiėjimai, pasibuvimai, nepriklausomai nuo renginių skaičiaus, vyksta kiekvieną mėnesį. Tad ir saviškio Napalio sodyboje Laumių kaime „nojiečiai“ vienokiu ar kitokiu pretekstu apsilanko kasmet. Štai pernai užsuko, grįždami iš Šarnelės (Plungės r.), kur lankėsi poeto Vytauto Mačernio amžinojo poilsio vietoje ir ten susirengė improvizuotą pamoką apie jo gyvenimą bei kūrybą. O šiemet susirinkti Laumėse sutarta iškart po Naujųjų, kai tik Napalys grįžo iš Italijos, kur viešėjo pas dukrą. Mat, kviesdamas bičiulius, jis sakė norįs tą pasibuvimą suderinti su dukterų viešnage Lietuvoje. O tai būsią gal rugpjūčio viduryje. Ir visi „nojiečiai“ alei vieno šią idėją su džiaugsmu priėmė, laukė vasaros. Tad idėjos susieiti iš pašalės jiems tikrai neprireikė. Na, o kad padėti pasiruošti susiėjimui pasišovė Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka bei jos Barstyčių skyrius – dar geriau. Negi kas yra skundęsis, sulaukęs pagalbininkų?! Tuo labiau, kurie neprimeta savo scenarijaus, nekelia jokių reikalavimų – leidžia būti savimi.
Tad susiėjimas buvo panašus į vienos šeimos, giminės susitikimą. Nes kitaip būti ir negalėjo: „Nojaus“ narių santykiai labai artimi – visi čia viską vienas apie kitą žino... Kai prireikia, vienas kitam pataria, padeda... O tą pavakarę be „nojiečių“ ar keleto jų artimųjų, be kurių klubo narių susibūrimai jau nebeįsivaizduojami, susirinkusiųjų būta nedaug. Tad, kaip klube įprasta, programą riktavo šių eilučių autorė, „Nojaus“ vadovė Dalia Zabitienė. Muzikos ir dainų dovanojo pats Napoleonas su savo pusbroliu Kaziu Martinkumi bei drauge Benadita Skaivydiene. Kaip jau nesyk čia, Napalio sodyboje, ar minėtos organizacijos išvykose.
Vienas lauke – ne karys
Tą vakarą, kai be dainų prie laužo skambėjo lietuvių bendrine kalba, žemaitiškai ar netgi latviškai parašyti eilėraščiai, netrūko nė sodybos šeimininkui skirtų eilių, o taip pat – palinkėjimų bei dovanų. Vienos būta net su praktine potekste.
Vieno žymiausių Lietuvos tautodailininkų – medžio drožėjo, jau įvaldžiusio ir kalvystės amatą, Antano Česnulio iš Druskininkų rajono, Naujasodės kaimo, kūrinių fotoalbumas su autoriaus autografu viso „Nojaus“ vardu N. Reimontui dovanotas tam, kad šis imtų iš savo kolegos pavyzdį. Kodėl?.. Į A. Česnulio sodybą-muziejų žmonės plūsta ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tad, nors Napoleonas Reimontas tokios gausybės darbų, kuriems sukurti, rodos, neužtektų nė viso žmogaus gyvenimo,  bent jau kol kas neturi, vis tiek galėtų savo sodyboje įrengti bent nedidelę visiems prieinamą ekspoziciją ir... Įtraukus ją į turistinius maršrutus, iš to gyventi. O jeigu dar išleistų savo darbų fotoalbumą...
Bet, aišku, tokiuose reikaluose būtinas vadybininkas. Ir ne bet koks – labai geras. O juk niekam nėra paslaptis, kad bent jau mūsų rajone su turizmu, tiksliau, su vadinamąja rinkodara, nelabai kas... Ir, jeigu tuo piktintųsi tik mūsų rajono gyventojai, gal dar būtų galima suabejoti, bet kai, anot žemaičių „dyvais nesitveria“ atvykusieji iš kitur... Nors jiems kas – tiesiog labai nusistebi, kad nemokame išnaudoti to, ką turime savo rajone... Ir išvažiuoja. Na, o mes, kaip dejavome, kad per mažai turistų, prieš kokį dešimtmetį, taip tebedejuojame ir šiandien. Tarsi kituose rajonuose, kurie garsėja ypatinga turistų trauka, šventieji puodus lipdo. Paprasčiausiai, jeigu nori gauti, visų pirma turi duoti. O pas mus tai, atrodo, nesuvokiama – maksimalaus rezultato kartais tikimasi visai be jokių pastangų, įdėjimų.
Trumpiau tariant, apie šešetą valandų trukęs ir po to, kai visa jau skendėjo tamsoje, dar prie vaišių stalo užsitęsęs renginys paliko ne tik įspūdžių, prisiminimų, bet ir padėjo rastis idėjoms. O juk idėja – meškerė norinčiam pasigauti žuvį.

Dalia ZABITIENĖ
Nuotraukos Augenijaus ZABIČIO

Nuotraukų galerija