mobili versija | standartinė versija
main-image

Kad būtų ką prisiminti, toli važiuoti nereikia

Kartais faktai įtikina, jog tam, kad patirtum neišdildomų įspūdžių, visai nebūtina iškeliauti už jūrų marių – užtenka gerai apsidairyti aplinkui. O jeigu net su visu būriu bičiulių, potyriai dar stipresni.


    Vasaros švenčių mūsų rajone turtingą paskutinį liepos šeštadienį, 27-ą d., Skuodo literatų klubo „Nojus“ nariai su kai kuriais savo artimaisiais, kurie visada geranoriškai ištiesia pagalbos ranką – sėda už automobilių vairo, išsiruošė tradicinėn vasaros iškylon. Nors šiai visuomeninei organizacijai, turinčiai bičiulių kone visoje Lietuvoje, išvykų tikrai netrūksta, o ir šiaip, nežiūrint renginių, draugėn susirenkama kiekvieną mėnesį, kasmet po porą susiėjimų vyksta gamtoje. Štai pernai vykta į Šarnelę (Plungės r.) aplankyti Vytauto Mačernio – prie jo kapo surengta nepaprastai šio poeto biografijai ir kūrybai skirta pamoka; su bičiuliais iš šešeto rajonų linksmintasi sąskrydyje „Pasitikim rudenį kartu!“ įstabiojoje Šauklių tundroje. O šiemet pirmoji išvyka į gamtą – ekskursija į Mindaugo Ivanausko mini zoologijos sodą Salantuose, susitikimas su archeologu ir kolekcininku Mikeliu Balčiumi bei piknikas pajūryje Šventojoje. Žinoma, taip, kad galėtų važiuoti absoliučiai visi „Nojaus“ nariai, kurių po šios išvykos jau nebe 22, o 23, būna retai: vienam – vienokie reikalai, kitam – kitokie... Bet, nežiūrint to, išsiruošta keturiais ekipažais – iš viso važiavome 20 žmonių.
    Visų pirma sustojome Salantuose, prie M. Ivanausko mini zoologijos sodo. Tiesa, paties jo šeimininko Mindaugo nesutikome – jis buvo išvykęs atostogų. Užtat mus maloniai sutiko ir apie viską noriai papasakojo jo mama, kilusi iš mūsų rajono, Udralių kaimo. Kaip dar gerokai prieš mums apsilankant sakė Mindaugas, „nojiečių“ pradėjusi laukti dar nuo tada, kai tik jie pareiškė ketiną atvažiuoti. Ir nenuostabu. Netgi dėl to, jog atvykusiųjų veiduose ji vis stengėsi įžvelgti kokių nors pažįstamų – praeitį primenančių – bruožų. Na, o skuodiškiams pasidžiaugus visais sodyboje esančiais gyviais, jų neišleido, nepavaišinusi kava. Nors neliko skolingi nė literatai – kaip pati prisipažino, ne tik lietuvių, bet ir žemaičių kalba skaityti mėgstančiai kraštietei padovanojo savo kūrybos rinktinę „Pradžioje buvo žodis...“, kurioje gausu tarmiškų eilėraščių, žemaitišką kalendorių bei medaus ir šviežios duonos. Už pastarąją Skuodo literatų klubas nuoširdžiai dėkoja Daliai ir Gintarui Jucevičiams. Juk duona – gyvybės, stiprybės, energijos šaltinis bei simbolis. O iš tos pačios raidės „m“, kaip medaus pavadinimas, prasideda žodis „meilė“... Tad, dovanojant medaus, linkima ne tik sveikatos, bet ir mylėti bei būti mylimam.
    Na, o Salantų zoosodyboje „sutikome“ ne tik dygliakiaulę, dar vadinamą dygliatriušiu ar tiesiog dygliuočiau, bet ir lamą, nulėpausių ožių, daugybę įvairiaspalvių jūros kiaulyčių... O jau kokia gausybė paukščių!.. Čia gyvena ne tik auksiniai, bet ir bananiniai fazanai, įvairių veislių vištos, žąsys, antys, stručiai, įprasti bei baltieji povai. Kadangi pastarųjų pora neseniai susilaukė pulkelio mažylių, per daug bendrauti nebuvo linkusi – tik iš tolo į tą grožį tebuvo galima pažiūrėti. Na, o kad išvažiuotume ne tik šį tą pamatę, bet ir supratę, galėjome pamatyti, kaip skiriasi paukščių kiaušiniai: stručio buvo toks didelis ir stiprus, jog, sako, jį turint, visus kiaušindaužius per Velykas būtų galima laimėti.
    Apskritai tiems, kurie dar niekada šiame mini zoologijos sode nėra buvę (o tokių tarp Skuodo literatų klubo „Nojus“ narių radosi ne vienas ir ne du), verta ten apsilankyti. Ypač su mažaisiais, kuriems juk viskas labai įdomu. Kol dar įdomu... Mat vėliau, kai kiek praauga, daugeliui šiuolaikinių vaikų įprasti gyvūnai nė kiek nebeįdomūs – nebent 3D.
    Tiesa, jokių bilietų, norint patekti į Ivanauskų sodybą nėra – tiesiog iš atvykusiųjų tikimasi bent minimalios aukos gyvūnų maistui. Mat jo reikia išties nemažai. Na, o kaip viskas ten prasidėjo?.. Anot Mindaugo Ivanausko mamos, kai šis dabar jau 47-erių vyriškis kadaise iš mokyklos parsinešė sužeistą paukštį. Tada pastarajam prireikė draugijos, tad radosi tokie du... O vėliau – vis daugiau ir daugiau. Sako, anksčiau čia tų gyventojų buvę kur kas skaitlingiau nei dabar. Nors ir šiandien, bandant juos suskaičiuoti, būtų ką veikti.
    Iš Salantų pasukta Šventosios link. Ten jau laukė Dalija ir Mikelis Balčiai. Ne bet kur, o išpuoselėtoje savo sodyboje, kuri, kaip skelbia prie gyvenamojo namo pritvirtinta lentelė, 2017-aisiais pripažintais gražiausia. Tuo netrukome įsitikinti, Mikeliui mielai sutikus parodyti ne tik įstabius kalvystės darbus – vėžį bei šviestuvą-povą, bet ir gausybę įvairių šioje sodyboje augančių, žydinčių augalų. „Nojietes“ ypač sužavėjo įvairių spalvų lauko kalijos, jukos ir t. t. Nors, tiesą sakant, svarbiausio tikslo būta apsilankyti ne šioje sodyboje, kurioje knibždėte knibždėjo vasarotojų, bet patekti į M. Balčiaus tėviškėje jo įkurtą muziejų. Kadangi ten sukaupta tiek istoriškai labai vertingos, reikšmingos medžiagos – eksponatų, jog, visus išdėliojus taip erdviai, kad kiekvienam būtų lengvai pasiekiami, būtų galima parengti kelias visai skirtingas bei turtingas ekspozicijas. O dabar gi visas šis turtas sukrautas ankštoje palėpėje. Ir ko tik joje nesama!.. Pradedant senais žemėlapiais, baigiant poros šimtmečių ar kur kas senesniais baldais, indais. Nors esama ir tiesiog unikalių archeologinių radinių – koklių, puodų šukių... Juk ne kieno kito, o būtent M. Balčiaus radinių dėka jo senelio žemėje Šventojoje aptikta neolito eros gyvenvietė. Tad, nedidelėje patalpoje netilpdami visi kartu, jon užlipome per porą kartų... Ir tiesą sakant, kai kurie visai nebenorėjome nulipti – tiek ten visko įdomaus!.. O ką jau bekalbėti apie patį Mikelį Balčių, už Kuršių draugijos Lietuvoje įkūrimą bei aktyvią jos veiklą Latvijos valstybinį apdovanojimą gavusį iš pačios tos šalies Prezidentės Vairos Vīkės-Freibergos!.. Jis apie kiekvieną savo eksponatą galėtų pasakoti valandų valandas. Su tokiu užsidegimu, jog, atrodo, klausytumeis ir klausytumeis. Bet nieko nuostabaus: šis savamokslis archeologas bei kolekcininkas kviečiamas skaityti paskaitas konferencijose, kuriose dalyvauja žymūs mokslininkai. Kartu su jais jis dirba ir mokslinėse ekspedicijose. Mat savo istorijos žiniomis galėtų varžytis su habilituotais mokslų daktarais. Tuo skuodiškiai galėjo įsitikinti, kai Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje pristatyta M. Balčiaus knyga. Tiesa, kaip sakė jo mama, kuriai šių metų gruodį sukaks jau 98-eri, jiedu su sūnumi bendrauja latviškai. Bet ir ji pati, vis dar nesiryžtanti persikelti pas vaikus, tad, pastariesiems ar anūkams kasdien aplankant, iki šiol išsiverčianti viena, ir Mikelis puikiai šneka lietuviškai.
    Padėkoję Balčiams už svetingą priėmimą, surinktų eksponatų aprodymą ir atidavę atvežtas lauktuves, galiausiai „nojiečiai“ įsikūrė pamėgtoje simbolinėje vietoje – prie Žemaičių alkos. Ten nepamainomam šašlykų bei dešrelių kepėjui Pranciškui Mončiui besirūpinant numaldyti gurgiančius jau praalkusių keliauninkų pilvus, atšvęstos net kelios progos. Į Skuodo literatų klubą priimta daugelyje jo renginių mielai dalyvavusi ir visada juose tikra saviške besijautusi imbariškė Aldona Anužienė. Su prizine vieta Žemaičių festivalyje Bukantėje surengtame ekspromto konkurse pasveikinta „nojietė“ Bronislava Paulauskienė, su jubiliejumi – šio klubo narys Robertas Ramonas. Aišku, būta kalbų ir dovanų, Napoleono Reimonto ir jo draugės Benos dainų... Išmanių „Nojaus“ šeimininkių susivežtų vaišių turtingo improvizuoto stalo... Bronės Diekontienės sueiliuotų savo kolegų charakteristikų... Šokių bei pokštų. Tad laikas pralėkė kaip pašėlęs.

Dalia ZABITIENĖ
Skuodo literatų klubo „Nojus“ vadovė
Nuotraukos Augenijaus ZABIČIO ir Danutės LEKNIUVIENĖS

Nuotraukų galerija